Within two weeks, 523 haikuists (182 from Japan, and 341 from the EU) put pen to paper and entered the Japan-EU contest writing with enthusiasm, vigour, keen wit, and unique viewpoints about Japan and the EU relations. Among those haiku, a haiku from Romania won the grand prize. Other honorable mentions haiku are as below. We would like to take this opportunity to thank you once again for participating to this event.

1. Grand Prize

Unfolding a map
the cherry petals connect
Europe and Japan

   Eduard Tara (Romania)

[Comment by the judge]
Sitting under a cherry tree with a fellow traveler the haikuist ponders the world map. Cherry blossoms hint at an adventurous path they should take.
 

2. Honorable mentions (with comments from the judge)

Moon gazing down
Fuji now, in a while
the Mont Blanc

   Boudewijn Walraven (The Netherlands)

(comment)
The haikuist admires Mount Fuji in Japan, with a view from an airplane perhaps. In his mind's eye he imagines the moon moving around the earth until it rests atop Mont Blanc in Europe. The haikuist is able to hold an image of Japan while dreaming about Europe.

Autumn in Kyoto
Was brought to my mind
By the splash of burgundy

   Pavel Gromov (Lithuania)

(comment)
This delicious haiku laps up the autumn sunset. The haikuist embellishes the deep shades of red and russet on the maple trees that surround Kyoto. The haikuist dreams of Japan while enjoying an everyday pleasure in the EU.

3. Other honorable mentions

Kada Lietuvoje atsiras China town’as?

Justina Razumaitė / Kinijos studijų magistrė / VDU PMDF doktorantė

Kinų  migracija – ne naujas reiškinys. Šiuo metu apie 40 milijonų kinų gyvena ne Kinijoje. Jie vadinami huaqiao arba huayi, abu žodžiai reiškia – kinai gyvenantys ne Kinijoje.  Pasak Kinijos Liaudies Respublikos ambasadoriaus Lietuvoje Tong Mingtao, Lietuvoje gyvena apie 500 kinų. Tai labai maža grupė lyginant su kitomis šalimis. Daugiausiai jie užsiima verslu.

Kinai jau nuo senų senovės migravo dėl keleto priežasčių. Svarbiausios ekonominės ir politinės priežastys. Kinų pirkliai prekiaudavo su kitomis šalimis, todėl nuvykę į kitus kraštus retas grįždavo namo. O kolonijiniu laikotarpiu Europos ar kitos šalys išnaudodavo kinus kaip pigią darbo jėgą. Kinai laivais buvo plukdomi į Europą ar Šiaurės Ameriką. Pavyzdžiui, Indonezijos kinai migravo į Nyderlandus; Malaizijos, Singapūro ar Hongkongo kinai į Didžiąją Britaniją; Makao kinai į Portugaliją, o Filipinų kinai į Ispaniją. XX a. viduryje kinai iš Vietnamo dėl karo bėgo į Prancūziją.

Pastaruoju metu daugiausiai kinų migravo iš žemyninės Kinijos pietinių provincijų Fujian ir Zhejiang. Kinų miestai (angl. China towns), kiniškai vadinami Tangrenjie – Tangų gatvė arba Zhongguocheng – kinų miesto siena, buvo kuriami kinų, kurie burdamiesi į etnines bendruomenes galėdavo apsisaugoti nuo rasizmo, lengviau išgyventi namų ilgesį. Kinams būdingas kolektyvinis mąstymas ir harmonijos siekimas, todėl būdami svetimoje erdvėje jie kuria savą aplinką, namų atmosferą. Didžiausi „china town‘ai“ yra įsikūrę San Franciske, Niujorke, Londone, Paryžiuje, Melburne, Toronte. Rytų Europoje – Maskvoje ir Sankt Peterburge. Apie kinų rajono atsiradimą kalbama ir Baltijos šalyse. Ši galimybė svarstoma Rygoje.

Rajonuose kinai įkuria savo šventyklas, atidaro restoranus, parduotuves. Restoranuose galima paragauti „visko, kas juda“, o parduotuvėse įsigyti įvairiausių prekių: nuo pigių niekučių iki brangiausių juvelyrinių dirbinių. Tokiuose rajonuose daug šurmulio, raudonų šviesų, egzotiškų kvapų, muzikos.

Patys kinai yra taikingi ir darbštūs žmonės, todėl miesto valdžia, paprastai, neplanuoja atskirų rajonų. Jie atsiranda dėl pačių kinų iniciatyvos. Šios tautos žmonės nelinkę perimti kitų kultūrų papročių, gyvenimo būdo, todėl jie stengiasi kurti savo erdves ir tokiu būdu „natūraliai“ pradeda dominuoti vienoje gatvėje ar miesto rajone. Yra atvejų, kad miesto gyventojai „neapsikentę“ išsikelia iš tų rajonų, užleisdami vietą kinams.

Audra Kaušpėdienė, architektė

Taip ir įsivaizdavau Kaune, Vilniaus gatvėje, po biuro langais, tirštą, šurmuliuojantį, garuojantį, kvepiantį kinų kvartalą su visais privalomais atributais - pigiu ir gardžiu maistu, gučiais ir vutonais už prieinamą kainą, masažo salonėliais ir t.t. Tokį išlandžiojau Niujorke - ir be jo Manhetenas tikrai būtų liūdnas, kaip ir be Little Italy greta...

Bet kuriame pasaulio pakrašty atsiradę kinų restoranėliai liudija, kad čia jau galima gyventi ir iš maitinimo pragyventi. Taigi, jau galima ir Lietuvoje, tik kodėl vietiniai restoranų savininkai skundžiasi ir užsidaro, savo vietą užleisdami kinams?..

Iš tiesų, kinai absoliutūs maisto ruošimo čempionai; kinų virtuvė - pasaulinis brendas, sunku jiems prilygti. Keliaudami nuo Pekino iki Šanchajaus, turėjom progą ragauti skirtingų regionų patiekalų, ir kas kartą rasdavom vis naujų ir naujų skonių - o kiekvienoje valstybėje kinų virtuvė dar yra ir adaptuojama, pritaikoma prie vietinių receptorių. Vis dėlto, kodėl būtent kinai?

Gal čia kaltas mūsų „viskas ir tuoj pat“ sindromas?..

Tuo tarpu, kinai dirba kryptingai ir nuosekliai, nors ir už nedidelius, bet pastovius pinigus. Jie tikrai nesapnuoja uždirbti milijono per porą metų. Štai, Niujorko China town‘e galima neblogai pavalgyti už 5 dolerius - ir tai megapolio kainų fone!

Ar turėsim kinų kvartalą Kaune, Lietuvoje? Tikrai ne. Per maži tiek mūsų miestų masteliai, tiek vartojimo poreikiai. Ir dar ta lietuvių „meilė“ kitokiems... O keletas restoranėlių puikiai praplečia pasaulio virtuvių peizažą. Ir jų šeimininkų nuoseklumo verta pasimokyti.

Kinų restorano „Didžioji Siena“ savininkas Wenbin Hu

Mano manymu, Lietuvoje China town‘ui nėra terpės. Tokie rajonai kuriasi didesnėse valstybėse, tokiose kaip JAV ar Didžioji Britanija. Tam reikalinga gera ekonominė situacija šalyje bei žymiai didesnis skaičius gyventojų.

Šiuo metu Kauno senamiestyje patalpų nuomos kaina yra pakankamai maža, todėl kinų restoranai kuriasi šalia vienas kito. Mes esam verslininkai ir dažniausiai tarpusavyje bendraujam dalykiškais klausimais, nekuriame nei atskirų bendruomenių, nedarome bendrų susitikimų, Lietuvoje mažai bendraujame tarpusavyje.

Kiniečių virtuvė daugeliui yra labai patraukli, dėl to, kad sėdint prie bendro stalo galima dalintis maistu, to nesiūlo jokia kita virtuvė. Žmonėms patinka dalintis, ragauti. Ši tradicija yra kinų kultūros dalis. Kadangi Kinijoje gyventojų yra daug, dalinimasis maistu yra gana įprastas dalykas.

Nuoroda: http://www.miestoiq.lt/2010/05/kada-lietuvoje-atsiras-china-townas/

Troops broke through the defences set up by more than 1,000 protesters who had gathered to protect a Lithuanian radio and television centre at about 0200 local time.

Soldiers then smashed through the glass windows of the station and overwhelmed defenders armed with sticks.

A sound truck moved through the city telling residents that power was being assumed by the National Committee for Salvation, a group formed by the small pro-Soviet faction of the Lithuanian Communist Party, three days ago.

"Lithuanians, do not resist," the military said. "Your government has deceived you. Go home to your families and children."

Many of the Lithuanians refused to retreat under the attacks and sporadic gunfire continued for at least 90 minutes.

The television and radio stations, which broadcast throughout the republic, went off air after the assault.

Just before the radio station shut down, an announcer said: "We address all those who hear us. It is possible that (the army) can break us with force or close our mouths, but no one will make us renounce freedom and independence."

The broadcast facility was one of several buildings seized by Soviet troops in Vilnius since they began cracking down on 11 January. Yesterday, tanks ploughed into unarmed demonstrators in Vilnius before soldiers opened fire on a crowd attempting to defend a government building.

The assault represents a major escalation in the Soviet Government's use of force against the republic.

It is the bloodiest military attack on peaceful citizens since troops killed nine nationalist demonstrators in Georgia in 1989.

Despite the attack, it is not immediately clear what role Soviet President Mikhail Gorbachev had in ordering the assault.

The president of the Russian Federation, Boris Yeltsin, condemned the violence and called for the withdrawal of troops sent to Lithuania and the other Baltic republics - Latvia and Estonia.

Yeltsin warned the Federation Council, the country's highest policy-making body: of "an escalation of violence" across the Baltic region.

US President George Bush also denounced the action by the Soviet military and warned that it could harm Soviet-US relations.

"There's no justification for the use of force against peaceful and democratically-elected governments," he said.

"The thoughts and prayers of the people of the United States are with them, and particularly with the Lithuanian people who have experienced a great tragedy.

"We condemn these acts which could not help but affect our relationship."

Lithuania was seized by the Soviet Union after World War II, along with Latvia and Estonia.

Cloud Gate Dance Theatre (traditional Chinese: 雲門舞集; simplified Chinese: 云门舞集) is a modern dance group based in Taiwan. It was founded by choreographer Lin Hwai-min (林懷民) in 1973, and later he shared its management with his late protégé, Lo Man-fei (羅曼菲), a renowned choreographer in her own right.

Artistically, Cloud Gate blends its roots in Asian mythology, folklore, and aesthetics with a modern sensibility. Dancers practice and perform using such diverse movement disciplines and artistic approaches as tai chi, meditation, martial arts, modern dance, and ballet.